Vienas iš retesnių, įdomesnių gyvūnų, kurio vilna naudojama verpalams gaminti, yra jakas.
Jakas gyvena itin atšiauriomis klimatinėmis sąlygomis kalnuose iki 5,2 km aukščio virš jūros lygio.
Ilgą laiką negailestingai naikinti dėl mėsos, laukiniai jakai šiuo metu laisvėje gyvena tik Tibete ir Indijoje.
Prijaukinti maždaug prieš 1000 ir metų laikomi Tibete, Mongolijoje, Tuvoje, Altajuje, Pamyre ir Tian Šanyje.
Nors jakas yra didžiulis (suaugęs patinas gali sverti net iki 1000 kg), jo vilna yra gana brangi dėl savo retumo.Vilna gali būti gaunama tik vieną kartą metuose nušukuojant ją rankomis pavasarinio šėrimosi metu.
Šukuojant gaunama dviejų rūšių vilna:
- Iš išorinio sluoksnio, dengiančio visą gyvūno kūną, gaunama šiurkšti,stipri ilgo plauko vilna, iš kurios gaminami diržai, virvės, kilimėliai.
- Iš pavilnės, užaugančios tik šaltojo sezono metu ir neįtikėtinai gerai saugančios gyvūnus nuo aukštikalnių šalčių, gaunamas nuostabus, švelnus trumpo plauko sluoksnis.
Iš pavilnės ir verpiami puikieji jako vilnos siūlai.
Jako vilna pasižymi išskirtiniu pralaidumu orui ir ypatingai geromis termoizoliacinėmis savybėmis. Jos paskirtis buvo saugoti jakus nuo šalčio ir vėjo itin atšiauriomis aukštikalnių sąlygomis, tokią pat funkciją atlieka ir mezginiai iš jako vilnos siūlų- šildo mus žiemą ir netgi neleidžia kauptis drėgmei, nes puikiai ją garina.
Jako vilnos siūlai pasižymi stiprumu. Jie yra ženkliai stipresni, nei tokio pat diametro avies vilnos siūlai.
Kadangi siūlas yra stiprus, mezginiai iš šios vilnos praktiškai nesivelia.
Neturi avies vilnai būdingo kvapo, nes jako vilnoje nėra lanolino.
Mezginiai nesiglamžo ir tinka alergiškiems žmonėms.
Jaukių vakarų su virbalais rankose, išbandant naujus gaminius 
